(3)
Didysis Ketvirtadienis. Senovės lietuvių papročiai. [3]
Paskelbta: 2010 m. balandžio 1 d., 15:39
Komentarų: 3 (Skaityti komentarus)
Velykos - gamtos pabudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Mūsų protėviams tai buvo didžioji pavasario šventė. Velykos yra kilnojamos – ši šventė švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, kadangi seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto - kiaušinių. Senieji lietuviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės, o pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus.
Šiandien yra didysis ketvirtadienis - paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Šią dieną Kristus, su apaštalais valgydamas paskutinę vakarienę, įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą bei kunigystę. Didysis ketvirtadienis – taip pat ir Kristaus suėmimo Alyvų sode ir jo kančios pradžios diena. Bažnyčiose per Šv. Mišias tą dieną nutyla varpai ir vargonai, kurie tylės iki Didžiojo šetadienio pamaldų. Nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo Didįjį šeštadienį laikytasi „juodojo pasninko“. Kai kas tomis dienomis visai nevalgė, kiti – tik duoną ir vandenį.
Šis Didysis ketvirtadienis dar buvo vadinamas „švariuoju ketvirtadieniu“. Mat tą dieną būdavo tvarkomos sodybos, namai. Buvo šveičiamos ir šluojamos sienos, lubos, stalai, skalbiami rūbai ir t.t. Taip pat buvo šukuojami gyvuliai. Buvo tvarkomasi, nes tikima, jog tuomet visi metai bus švarūs. Įdomu dar ir tai, jog prieš saulei tekant visi apsiprausdavo vandeniu ar sniegu, lįsdavo į ežerą, upę ar šaltinį, kadangi tikėdavo, jog tada visus metus kūnas bus sveikas ir gražus.
Gražios ir įdomios senovės lietuvių tradicijos, ar ne?
